Tai iš gyvenimo ir tik truputį iš mirties.

Žodžiai nesiriša. Gal per daug jau visko pasakyta, gal per daug ilgai tylėta. Gal per ilgai tikėta, kad kažkas dar bus. Ir tas kiekvieno skausmas jau nebepadeda. Jų net skausmas dirbtinis. O jie iš viso yra? Ji nori užsidaryti savy. Grožėtis lietum. Žiūrėti į akis. Jaust ramų ir atlaidų žvilgsnį. Gerti karčią kavą. Ignoruoti kalbančius. Ir kartu tylėt su medžiais/artimais/dangum. Kalė visad lieka kale. Ji nė kiek ne mažiau nekenčia visų. Tik gyvena nebe jų baisius, sujauktus ir bejausmius gyvenimus, o savąjį. Tokį, gyvenimą, kuriame nėra nereikalingų žmonių, nes jų ten ir taip tik vienas kitas. Kurie dar gali iškęst, kurie dar turi jėgų. Gyvenimas susidedantis iš kavos/ dangaus/ nakties/ rudens/ šokolado/ namų/ degėsių kvapo/ cinamono/ tamsių skersgatvių/ senų tapetų/ rūko/ vilties.

Miau. Pornografija.

Po tūkstančio metų – vėl namai.

Ir vėl po šimto amžių grįžtame namo. Trumpam. Teužbėgt pažiūrėt ar dar gyvi, ar dar alsuoja. Gyvi. Ir viskas kaip ir prieš tūkstančius metų. Užtenka užeiti, kad galima būtų pajusti visišką ramybę. Žvilgsnis pro seną užkaltą langą. Ir vis jausmas, kad žiūriu į save. O sienos dar neperdažytos, o klaidūs keliai nepasikeitė. Tamsoj, vadovaujantis vien nuojauta, ieškome savų. Net ne žmonių, greičiau vietų. Tų, kurios besąlygiškai priima. Kaip pasigendu tokių žmonių. Namuose nebūna blogų žmonių. Ir mintys nebesiriška, mes kalbame padrikais žodžiais, sakiniais, kuriuos suprast sunku. Ten ką nors suprast veik neįmanoma. Reikia pajust. Apkabinti tą mums patikėtą globoti vienatvę ir keliaut toliau. Namas, kuris atstoja viską. Galbūt vien todėl, kad ten viską, ko trūksta randame savy. Giliai. Geltonas medinis namas mus verčia šypsotis nuoširdžiai. Pagaliau, po tūkstančio metų mes vėl galim būti nuoširdūs. Be baimės būt įskaudintam, be baimės nusivilt. Nes už šitos tvoros viskas vėl bus kaip buvo. Teliks mintys, jausmai, praeities iliuzijos. Jokios realybės, kuri kadaise vistik buvo. Ir mes imam patys abejot savais žodžiais. “Visad laukiamas namie. Visad būsi priimtas.”

Miau. Pornografija.

Apkabina ir spjauna į veidą: “Kale, atsipeikėk”

Ir norisi rašyt. Apie pilką miestą/bejausmius žmonių veidus/taisyklių sukaustytus žmones. Kodėl tas mielas miestas, kurio senamiestis reikiamą vakarą visuomet apglėbdavo, dabar yra toks velniškai šaltas. Jis pavargo. Negi žmonės vargina ne tik mane, bet ir miestą? Puiku, Vilnius mirė. Kodėl negalime atsisėsti ant šalto asfalto (namie?) ir žiūrėti į pavargusį dangų? Užsimerk. Šiandien viskas bus kitaip. Ar bent jau mes tikėsim, kad vieną dieną rasim. Tai, ko ieškom. Ir dar šimtus kartų išsiskirsim. Dar šimtus kartų tikėsim/vilsimės/mylėsim.

Miau. Pornografija.

Being a Bitch…

I stand up for myself and my belief
I stand up for those I love
I speak my mind, think my own thoughts or do things my way
I live my life MY way
I won’t allow anyone to step on me
I refuse to tolerate injustice
It means I have courage and strength to allow myself to be me
And if it makes me a Bitch, so be it
I embrace the title and I’m proud to be a Bitch.

Miau. Pornografija.

Kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir moka už jį pats

Mes aukojam gražius nagus tam, kad galėtumėm ir vėl pagroti paprastus bliuzo ritmus. Jausti muziką ir svaigti iš laimės, kuri jau seniai mūsų nelankė. Užsimerkiam ir klausom tylos. Jaučiam žvakės šilumą ir geriam karčią juodą kavą. Šiandien oras nuostabus, šąla kojos, o gyvenimas šypsos. Taip ironiškai. Žiūrim į rudenišką betoninių kaladėlių miestą, bandysim suprasti, kas jame jau nebe taip. Nes anksčiau jį vadinom namais. Ir kas gi mirė, kad nebegalim jausti artumo? Bemiegės naktys supuos mus savo vėsiame rūko patale. Neleis užmigt, nes miegas jau neberamina. Ir viskas vėl bus iš pradžių. Vėlei tikėsime gyvenimu, nors priežasčių tam ir nerasim. Mes linksmai svaičiosim apie savižudybę, nes A.Camus kažkada sakė: “Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą.” Muzika mus traukia šokti vidury tuščių Vilniaus gatvių, automobiliai kaip visad trankos viens į kitą, nes jiems taip linksmiau. Todėl velniop visus ir neriam stačia galva į gyvenimo beprotybes.

Miau. Pornografija.

Just shut up.

Ją drįsta mylėti tik kai kurie, daugelis jos nekenčia. Jiems paprasčiau yra slapta garbinti. Nei vienas nedrįsta jos negerbti. Jie paslapčiomis jos prisibijo. Pokalbiai atėjus jai nutyla, savotiška pagarbos minutė, o vėliau, tęsiasi. Jie neigia ją mylį, bet kiekvieną savo laisvą minutę, kai protas nėra užimtas kasdieniais niekais, jie slapta galvoja apie ją. Neigia, kad ji ideali, bet vis tiek bando kartoti jos poelgius ir cituoja jos mėgstamus autorius. Ji tai daro paslaptingai, su užuomina, tiksliai žinodama kurią frazę reiktų įterpti. Ji prisimerkia ir neskubėdama cituoja, išgyvendama visa, ką sako. Ji klasiška. Jie cituoja paskubomis, bet kaip, juose nėra dvasios. Jie nemoka jausti ir gyventi, nes jų siela mirė, o gal greičiau ją numarino aplinkiniai, kurie nenori matyti kitokių nei jie. Ir tap jau tūkstančius metų. Jie kitokių bijo. Jie stengias juos išnaikinti, o likusiųjų egzistenciją tiesiog neigia. Absurdas. Būtent taip galima apibūdinti jų kuriamą gyvenimą.

Miau. Pornografija.

Random people

Jie sėdi. Dviese. Kalba apie nieką ir gyvenimą. Jie nepritampa prie minios. Minia skuba, lekia ir negalvoja. Nors mąstyti yra žalingas įprotis. Jie dviese. Jie yra. Tiesiog yra, saulei leidžiantis, tyliai slampinėja po miestą. Siauros Vilniaus gatvelės ir raudoni stogai. Tai, kas praskaidrina šios akimirkos pilkumą. Jie žiūrį į gyvenimą kaip į filmą. Filmą, blogo režisieriaus ir labai nevykusių aktorių. Jie neieško gyvenimo prasmės, jie kartu peikia gyvenimą. Ir šitą absurdišką filmą. Jų gyvenimai visiškai atskiri, bent buvo iki susitikimo. Dabar jie lygūs vienas kitam bepročiai, linksmi ir išprotėję.

Miau. Pornografija.

One look could kill.

Užsimerkti. Tylėti. Nebeklausyti. Nebebandyti suprasti, vis vien nepavyks. Tejausti švelnų vėją kedenantį rausvus plaukus. Ji pavargo. Nuo visko. Žmonių, vienatvės, tylos, pagalbos šauksmų, kalbų, problemų ir svetimos laimės, kurios ji nusigvelbia iš kiekvieno vis daugiau. Savos nebeužtenka. Ir ji pavargo. Pavargo tikėti ir tikėtis to, ko jau seniai nebėra. Sėdėti. Nejudėti. Nurimti ir vėl grįžti į nepkenčiamą tempą. Gyvenimą, kuris neturi pertraukų.

Miau. Pornografija.

Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje.

Tyliai tyliai keikiant idiotus. Tokius kaip jie. Kuriuos perprasti darosi vis sudėtingiau. Mąstantį žmogų galima analizuoti ir suprasti, nemąstančio – ne. Ji visad norėjo žinoti, kas dedasi idiotų galvose. Apie ką jie galvoja? Reikia tęsti. Nepaisant trukdžių. Ką? Gyvenimą, nes jis nelinkęs sustoti. Kristi ant kelių ir maldauti pertraukėlės? Ji dar turi ganėtinai orumo. Ji kentės iki paskutiniųjų vien tam, kad nenusižemintų. Užsimerkti. Įkvėpti. Patikėti svajonėmis. Vėl meluoti sau. Tęsti.

Miau. Pornografija.

Jei viskas klostosi gerai, jūs tikriausiai kažką pražiopsojote.

Koncertas. Minia žmonių. Muzika vietoj fono. Žmonės nematyti. Ji vėl jaučiasi gerai. Pažįstami ją varžo savo ribotu mąstymu. Ji laisva. Tokia, kokia nori būt. Ji linksma, liūdna, pašėlus, žavi, nedraugiška, miela, elegantiška, neįdomi, nuostabi, atšiauri. Dabar ir čia. Vienu metu. Ji neturi ribų. Tik jie to nesuvokia, jie stato į rėmus visus, po to stebisi, kas nutiko žmonėms, jei jie tų rėmų nepaiso. Muzika užvaldo. Judėti muzikos ritmu. Palengva. Paskiri garsai. Ne laimės, o liūdesio. Garsi ir tranki muzika. Tyla asocijuojasi su neviltim. Juk netylima iš laimės. Tai daro tik įgudę jausti žmonės. Šiandien ji nevilty, tokioj linksmoj ir malonioj. Jai vien jausti yra didelis malonumas.

Miau. Pornografija.