Ironija priklauso patologijai.

Tos didelės tamsios akys. Tos, kuri eidama gatve, sutikus savą visuomet surūko po dar vieną cigaretę ir persimeta keliais nerišliais žodžiais. Šypteli ir keliauja savais keliais. Juodu paltu per Vilniaus gatves. Juodom akim nužvelgia dangų, keliauja toliau. Ten, kur jos reikia. Žmonės aplink. Jie nematomi. Pilki. Tiesiog juda iš taško į tašką. Be tikslo. Iš įpročio. Tuomet jie jaučiasi svarbūs. Jos tikslai pasiekti. Darbai pabaigti. Iki kitos žinios. Ir ji ramiai stebi žmones. Jie pamiršę, kad gyvena tik vieną kartą. Ruošiasi naujiems gyvenimams. Ir taip praranda begales laiko. Jie tokie įnikę į kasdienybę, kad nebemato žavesio ironijos, elegancijos, nakties, kai visi miega, nebemato artimo. To, kuriam užtenka nusišypsot ir viskas būna gerai. Bent akimirką.

Miau pornografija.

Sveikos Nemigos Naktys, malonu susipažinti.

Tik neapsimetinėk, kad nesimatėm. O kaip tada, kai kas vakarą ateidavau pas tave ir grožėdavaus tavuoju blaškymusi? Seną draugą sutikai ir jau “malonu susipažinti”? Nemeluok. Puikiai mane prisimeni. Naktimis kartu gerdavom kavą, žiūrėdavom į dangų ir keikdavom pasaulį, mat miegas vėlei manęs išsigąsdavo. Vėliau aš išeidavau, o tu likdavai su savuoju skausmu. Ir ką, pripratai? Gerą gyvenimą pamatei ir jau nebesinori paleist. Suprantama. Už tą patirtą malonumą dabar turėsi susimokėt. Gali pamiršt ramias popietes, tylias naktis ir vienatvę. Nuo šiol su tavimi būsiu aš. Visada. Ar ilgai dar mokėsi? Šito gyvenimo tau nepakaks. Galiu garantuoti. Bent jau paskutinį kartą padėkok už praeitį. O tada galėsi pamiršt.

Miau. Pornografija.

How About A Nice Cup Of Shut The Fuck Up?

Aplink šešėliai. Vaikšto. Skuba, greitais žingsniais, beveik bėga į savo sustojimus, bėga tam, kad galėtų pailsėt, nors pailsėt gali ir čia. Jie mat per daug užsiėmę, čia jiems per žemas lygis, per daug purvo… Auksiniai jų laikrodžiai leis pailsėt tik po amžinybės. Dabar jie turi apsimest dirbą kažką naudingo. Jie be proto gailisi savęs. Vien todėl, kad kiti lieka nematomi. Vis kas nors negerai, o vakarais jie skundžias Dievams. Vargina juos savo didžiom problemom ir laukia pagalbos. Tiesiog sėdi sudėję rankas ir laukia. Stebuklo. O kaltinti tegali save. Turbūt todėl jie besieliai idiotai. Jie nemato. Jie neturi atspindžio veidrodyje. Nejaučia kraujo skonio. Laimės. Tikėjimas jiems svetimas. Jie mechanizmai. Be trūkumų. Neragavę jie ašarų, vilties, verksmo, aistros. Jie per daug tobuli, kad suprastų, kad dar liko keletas gyvųjų. Tų, be variklių, sudėtingų mechanizmų ir tobulumo.

Miau. Pornografija.

Love for sale.

Ji vėl tyliai geria juodą stiprią kavą ir kalbas su dangum. Jis kaip visad nuostabus. Kaip ir ji, žino, ką reikia sakyti, žino, ir kaip viską sakyt. Ir angelai juodais sparnais ateina naktim pagloboti. Pasaugoti ir leisti pailsėt. Nes pabudus vėl reikės dirbti. Dirbti be pertraukų, be poilsio. Darbas, už kurį niekas niekad nemokėjo. Rasti laisvą minutę. Atokvėpiui ir kavai. Pokalbiams su dangum. Vėl apkabinti tylą. Užsimerkti. Nebeatsimerkti. Jie turėjo šautuvą. Ir nekreipė dėmesio į jos maldavimus nušauti. Jie pasirašė nuosprendį sau. Daugiau niekad nebepakilti.

Miau. Pornografija.

Vilniaus išpažintis.

Naktis. Giedras ir žvaigždėtas rugpjūčio dangus. Aplink visur tamsu, tylu, žmonės jau seniai miega. Mėnulio beveik nesimato, greit jaunatis. Siauros Vilniaus gatvelės ir raudoni stogai, jose šiąnakt nėra daugiau gyvųjų. Būtent tokią naktį visą kūną užplūsta praeitis, didi senovė – Vilnius pasakoja savo istoriją.
Senos, akmenimis grįstos gatvės veda link upės. Tuomet prieš akis iškyla išpuošta, grakšti karieta, vežanti damą į svečius popiečio arbatos. Tos siauros ir, atrodo, itin nepatogios gatvės užsipildo elegancija ir grakštumu. Laikas sustoja, o visi vargingi Vilniaus gyventojai pagaliau pakelia akis nuo žemės ir stebi, grožisi aukštuomenės gyvenimu. Vėliau su nusivylimu vėl tęsia savo kelioms minutėms pamirštus darbus, kol svajojo apie kitokį gyvenimą, kurio patys žino niekad neturėsiantys. Vakarais kalbama, kad turtingųjų gyvenimą lemia mėlyna kraujo spalva.
Prie upės iki kelių įsibridusios moterys skalbia drabužius ir tyliai dainuoja lyg pritardamos lapų šlamėjimui ir tam, atrodo, iš toli sklindančiam miesto šurmuliui. Pats vidurdienis, visi įsijautę į savo darbus. Miestas skęsta chaose, nuoširdume ir karts nuo karto pasigirstančiame linksmame ir labai jaunatviškame juoke. Panašu, kad čia nėra vietos kančiai ir pykčiui. Tikriausiai, tai buvo per seniai, kad tokią patirtį vertintume.
Tokiom naktim bevaikštant ir klausantis senojo Vilniaus pasakojimų, net nepastebiu kaip dangus prašviesėja, virš raudonų stogų pateka saulė ir miestas grįžta į savo beprotišką tempą. Žmonės vis bėga ir nesustoja. Neranda laiko pakelti akių ir pažiūrėti į praeitį, kuri yra čia pat. Senasis Vilnius jau užmigo. Iki kitos nakties.

Miau. Pornografija.

Paskutinis žmogus

-Nustok verkšlent, kale. Užaugai, verkt galėjai anksčiau, kai nukrisdavai ant žemės.
-Bet… Ką man toliau daryt?
-Matai tuos žmones? Tu jiems rūpi.
-Vien dėl jų aš čia…
-Tu čia dėl savęs, idiote. Kiek tau galima aiškint?
-Gal, bet jiems manęs reikia…
-Ne daugiau nei tau jų.
-Kada nustosi mane kankinęs?
-Kai suprasi, kad jausmai praėjusios epochos atgyvena. Mesk juos lauk.
-Ko man siekt, jei ne harmonijos, mokėjimo jaust?..
-Būk tobula. Kaip mechaninis prietaisas, kuris negenda. Tobulai atlik savo darbą ir būsi laisva.
-O jie? Jie dar žmonės.
-Tau tik atrodo. Tu paskutinė. Paskutinė netobula.

Miau. Pornografija.

Meilė.

Kai ramiai sau ieškais google.lt informacjos apie varžtus tas pats google pasiūlo pažiūrėt “kas yra meilė 991,000 rezultatų”. Manau, kažkas išprotėjo, jei randa laiko tokioms nesąmonėms kaip internete rašymas “kas yra meilė?”. Gal tik man tai atrodo pats beprasmiškiausias Vis dėlto, užkankinta smalsumo susigundžiau ką gi gerasis google man parodys. Ir, iš esmės, nė velnio nenustebau. Pavyzdžiui:
“Meilė – tai nuostabiausias jausmas pasaulyje.” Oho, tikrai informatyvu ir išsamu. Jiems tai panašu į kažko apibrėžimą? Man ne.
“Meilė – tai siūlas, ant kurio visi kariasi.” Dar vienas irgi trykštantis originalumu. Norit pasakyti, kad aš pasiėmus ir pasikorus ant siūlo (ne virvės, būtinai siūlo) suprasiu, kas yra meilė?
“Meilė – tai gėlė kuri laistoma ne vandeniu, o ašaromis!” Aš vėl nevykusiai suprasiu metaforas, bet, atsiprašau, kuo gėlė yra panaši į tą išsvajotąją ir visų aprašytąją meilę?
“Meilė – tai rožė, kuri turi skausmingus spyglius ir nuostabiai gražų žiedą…Verta ir įsidurti į spyglius, ir išvarvinti daug kraujo tam, kad pamatytum, pajustum, įkvėptum to nuostabaus žiedo kvapo ir gyventum su juo….” Kaip giliai reik tą spyglį įsidurt, kad išvarvėtų (taip, lašas po lašo lėtai) daug kraujo? Kažkas kurdamas jaučias didis menininkas ir nepaiso jokios logikos.
“Meilė – burtininkė, kuri puošia ir keičia visa, ką tik pirštais paliečia.” tai, jei aš esu burtininkė, tai galiu būt ir meilė? Omfg… ar aš kažką maišau, ar kiekviena burtininkė yra ta išsvajotoji meilė? Ir tada, kodėl viduramžiais meilę degindavo?
“Meilė – tai ne žaidimas, todėl su niekada neverta žaisti!” Kokia išmintis. Betrūksta paminėti, kad su degtukais žaisti nevalia.
Na, ką dar galit protingo apie meilę suvelt?

Miau. Pornografija.

Parduoti gyvenimai tarp betoninių kaladėlių

Mes kada nors gyvensim. Pažadu. Tu savo suknistą gyvenimą, aš savąjį. Iki galo. Atskirai. Vienas kito nevaržysim. Gyvensim kaip tik panorėję. Išties. Ir gatvėje pamatę vienas kitą nieku gyvu nesisveikinsim. Tik nudelbę akis žemyn žiūrėsim į purvinas šaligatvio plyteles. O prasilenkę atsisuksim norėdami įsitikinti, kad nepasivaideno, norėdami dar kartą prisiminti senas mūsų svajones, o ne gyvenimą pagal laikrodžio tiksėjimą. Bus taip be proto gėda. Nes kadaise norėjom gyvent. Dabar teužtenka būti šitam bedvasiam mieste, mindžiot pilkas, purvinas plyteles ir vaidint, kad turim dar tikslų, kad einam ne į Niekur. O kur pradingo mūsų tikėjimas? Kodėl jo atsisakėm/ pardavėm? O gal jau nebeužteko ryžto gyvent? Taip lengviau (?) Tiesa. Tik kelias veda į niekur.

Miau. Pornografija.

Sielas šiąnakt nugirdė gyvenimas.

Novelių negalima skaityti nuo pradžios. Tai būtų per daug amoralu. O mielas, juk jūs neskaitot novelių nuo pradžių? Tiesa? Ir be proto mėgstate juodą šokoladą? Dar geriau su apelsinais. O šokat naktimis? Tik po žvaigždėm. Pagaliau išmokote kalbėt akim? Improvizuot? Žinau, kad mėgstat žaist gyvenimą. Sakote, pabodo? Būna. Manau, praeis. O Škėmą mėgstat? Ir dangų, sakot, mėgstat. Kokie panašūs. Vienintelis dalykas, kurio nemėgstat, tiesiog negalite pakęsti – čia, prieš jus. Manipuliuot bejausme per daug sunku. Jūs žinot. Juk žinote, kad nuo nekenčiamo objekto per daug sunku nukreipt mintis.

Miau. Pornografija.

Tai iš gyvenimo ir tik truputį iš mirties.

Žodžiai nesiriša. Gal per daug jau visko pasakyta, gal per daug ilgai tylėta. Gal per ilgai tikėta, kad kažkas dar bus. Ir tas kiekvieno skausmas jau nebepadeda. Jų net skausmas dirbtinis. O jie iš viso yra? Ji nori užsidaryti savy. Grožėtis lietum. Žiūrėti į akis. Jaust ramų ir atlaidų žvilgsnį. Gerti karčią kavą. Ignoruoti kalbančius. Ir kartu tylėt su medžiais/artimais/dangum. Kalė visad lieka kale. Ji nė kiek ne mažiau nekenčia visų. Tik gyvena nebe jų baisius, sujauktus ir bejausmius gyvenimus, o savąjį. Tokį, gyvenimą, kuriame nėra nereikalingų žmonių, nes jų ten ir taip tik vienas kitas. Kurie dar gali iškęst, kurie dar turi jėgų. Gyvenimas susidedantis iš kavos/ dangaus/ nakties/ rudens/ šokolado/ namų/ degėsių kvapo/ cinamono/ tamsių skersgatvių/ senų tapetų/ rūko/ vilties.

Miau. Pornografija.