Paskutinis žmogus

-Nustok verkšlent, kale. Užaugai, verkt galėjai anksčiau, kai nukrisdavai ant žemės.
-Bet… Ką man toliau daryt?
-Matai tuos žmones? Tu jiems rūpi.
-Vien dėl jų aš čia…
-Tu čia dėl savęs, idiote. Kiek tau galima aiškint?
-Gal, bet jiems manęs reikia…
-Ne daugiau nei tau jų.
-Kada nustosi mane kankinęs?
-Kai suprasi, kad jausmai praėjusios epochos atgyvena. Mesk juos lauk.
-Ko man siekt, jei ne harmonijos, mokėjimo jaust?..
-Būk tobula. Kaip mechaninis prietaisas, kuris negenda. Tobulai atlik savo darbą ir būsi laisva.
-O jie? Jie dar žmonės.
-Tau tik atrodo. Tu paskutinė. Paskutinė netobula.

Miau. Pornografija.

Meilė.

Kai ramiai sau ieškais google.lt informacjos apie varžtus tas pats google pasiūlo pažiūrėt “kas yra meilė 991,000 rezultatų”. Manau, kažkas išprotėjo, jei randa laiko tokioms nesąmonėms kaip internete rašymas “kas yra meilė?”. Gal tik man tai atrodo pats beprasmiškiausias Vis dėlto, užkankinta smalsumo susigundžiau ką gi gerasis google man parodys. Ir, iš esmės, nė velnio nenustebau. Pavyzdžiui:
“Meilė – tai nuostabiausias jausmas pasaulyje.” Oho, tikrai informatyvu ir išsamu. Jiems tai panašu į kažko apibrėžimą? Man ne.
“Meilė – tai siūlas, ant kurio visi kariasi.” Dar vienas irgi trykštantis originalumu. Norit pasakyti, kad aš pasiėmus ir pasikorus ant siūlo (ne virvės, būtinai siūlo) suprasiu, kas yra meilė?
“Meilė – tai gėlė kuri laistoma ne vandeniu, o ašaromis!” Aš vėl nevykusiai suprasiu metaforas, bet, atsiprašau, kuo gėlė yra panaši į tą išsvajotąją ir visų aprašytąją meilę?
“Meilė – tai rožė, kuri turi skausmingus spyglius ir nuostabiai gražų žiedą…Verta ir įsidurti į spyglius, ir išvarvinti daug kraujo tam, kad pamatytum, pajustum, įkvėptum to nuostabaus žiedo kvapo ir gyventum su juo….” Kaip giliai reik tą spyglį įsidurt, kad išvarvėtų (taip, lašas po lašo lėtai) daug kraujo? Kažkas kurdamas jaučias didis menininkas ir nepaiso jokios logikos.
“Meilė – burtininkė, kuri puošia ir keičia visa, ką tik pirštais paliečia.” tai, jei aš esu burtininkė, tai galiu būt ir meilė? Omfg… ar aš kažką maišau, ar kiekviena burtininkė yra ta išsvajotoji meilė? Ir tada, kodėl viduramžiais meilę degindavo?
“Meilė – tai ne žaidimas, todėl su niekada neverta žaisti!” Kokia išmintis. Betrūksta paminėti, kad su degtukais žaisti nevalia.
Na, ką dar galit protingo apie meilę suvelt?

Miau. Pornografija.

Parduoti gyvenimai tarp betoninių kaladėlių

Mes kada nors gyvensim. Pažadu. Tu savo suknistą gyvenimą, aš savąjį. Iki galo. Atskirai. Vienas kito nevaržysim. Gyvensim kaip tik panorėję. Išties. Ir gatvėje pamatę vienas kitą nieku gyvu nesisveikinsim. Tik nudelbę akis žemyn žiūrėsim į purvinas šaligatvio plyteles. O prasilenkę atsisuksim norėdami įsitikinti, kad nepasivaideno, norėdami dar kartą prisiminti senas mūsų svajones, o ne gyvenimą pagal laikrodžio tiksėjimą. Bus taip be proto gėda. Nes kadaise norėjom gyvent. Dabar teužtenka būti šitam bedvasiam mieste, mindžiot pilkas, purvinas plyteles ir vaidint, kad turim dar tikslų, kad einam ne į Niekur. O kur pradingo mūsų tikėjimas? Kodėl jo atsisakėm/ pardavėm? O gal jau nebeužteko ryžto gyvent? Taip lengviau (?) Tiesa. Tik kelias veda į niekur.

Miau. Pornografija.

Sielas šiąnakt nugirdė gyvenimas.

Novelių negalima skaityti nuo pradžios. Tai būtų per daug amoralu. O mielas, juk jūs neskaitot novelių nuo pradžių? Tiesa? Ir be proto mėgstate juodą šokoladą? Dar geriau su apelsinais. O šokat naktimis? Tik po žvaigždėm. Pagaliau išmokote kalbėt akim? Improvizuot? Žinau, kad mėgstat žaist gyvenimą. Sakote, pabodo? Būna. Manau, praeis. O Škėmą mėgstat? Ir dangų, sakot, mėgstat. Kokie panašūs. Vienintelis dalykas, kurio nemėgstat, tiesiog negalite pakęsti – čia, prieš jus. Manipuliuot bejausme per daug sunku. Jūs žinot. Juk žinote, kad nuo nekenčiamo objekto per daug sunku nukreipt mintis.

Miau. Pornografija.

Tai iš gyvenimo ir tik truputį iš mirties.

Žodžiai nesiriša. Gal per daug jau visko pasakyta, gal per daug ilgai tylėta. Gal per ilgai tikėta, kad kažkas dar bus. Ir tas kiekvieno skausmas jau nebepadeda. Jų net skausmas dirbtinis. O jie iš viso yra? Ji nori užsidaryti savy. Grožėtis lietum. Žiūrėti į akis. Jaust ramų ir atlaidų žvilgsnį. Gerti karčią kavą. Ignoruoti kalbančius. Ir kartu tylėt su medžiais/artimais/dangum. Kalė visad lieka kale. Ji nė kiek ne mažiau nekenčia visų. Tik gyvena nebe jų baisius, sujauktus ir bejausmius gyvenimus, o savąjį. Tokį, gyvenimą, kuriame nėra nereikalingų žmonių, nes jų ten ir taip tik vienas kitas. Kurie dar gali iškęst, kurie dar turi jėgų. Gyvenimas susidedantis iš kavos/ dangaus/ nakties/ rudens/ šokolado/ namų/ degėsių kvapo/ cinamono/ tamsių skersgatvių/ senų tapetų/ rūko/ vilties.

Miau. Pornografija.

Po tūkstančio metų – vėl namai.

Ir vėl po šimto amžių grįžtame namo. Trumpam. Teužbėgt pažiūrėt ar dar gyvi, ar dar alsuoja. Gyvi. Ir viskas kaip ir prieš tūkstančius metų. Užtenka užeiti, kad galima būtų pajusti visišką ramybę. Žvilgsnis pro seną užkaltą langą. Ir vis jausmas, kad žiūriu į save. O sienos dar neperdažytos, o klaidūs keliai nepasikeitė. Tamsoj, vadovaujantis vien nuojauta, ieškome savų. Net ne žmonių, greičiau vietų. Tų, kurios besąlygiškai priima. Kaip pasigendu tokių žmonių. Namuose nebūna blogų žmonių. Ir mintys nebesiriška, mes kalbame padrikais žodžiais, sakiniais, kuriuos suprast sunku. Ten ką nors suprast veik neįmanoma. Reikia pajust. Apkabinti tą mums patikėtą globoti vienatvę ir keliaut toliau. Namas, kuris atstoja viską. Galbūt vien todėl, kad ten viską, ko trūksta randame savy. Giliai. Geltonas medinis namas mus verčia šypsotis nuoširdžiai. Pagaliau, po tūkstančio metų mes vėl galim būti nuoširdūs. Be baimės būt įskaudintam, be baimės nusivilt. Nes už šitos tvoros viskas vėl bus kaip buvo. Teliks mintys, jausmai, praeities iliuzijos. Jokios realybės, kuri kadaise vistik buvo. Ir mes imam patys abejot savais žodžiais. “Visad laukiamas namie. Visad būsi priimtas.”

Miau. Pornografija.

Apkabina ir spjauna į veidą: “Kale, atsipeikėk”

Ir norisi rašyt. Apie pilką miestą/bejausmius žmonių veidus/taisyklių sukaustytus žmones. Kodėl tas mielas miestas, kurio senamiestis reikiamą vakarą visuomet apglėbdavo, dabar yra toks velniškai šaltas. Jis pavargo. Negi žmonės vargina ne tik mane, bet ir miestą? Puiku, Vilnius mirė. Kodėl negalime atsisėsti ant šalto asfalto (namie?) ir žiūrėti į pavargusį dangų? Užsimerk. Šiandien viskas bus kitaip. Ar bent jau mes tikėsim, kad vieną dieną rasim. Tai, ko ieškom. Ir dar šimtus kartų išsiskirsim. Dar šimtus kartų tikėsim/vilsimės/mylėsim.

Miau. Pornografija.

Being a Bitch…

I stand up for myself and my belief
I stand up for those I love
I speak my mind, think my own thoughts or do things my way
I live my life MY way
I won’t allow anyone to step on me
I refuse to tolerate injustice
It means I have courage and strength to allow myself to be me
And if it makes me a Bitch, so be it
I embrace the title and I’m proud to be a Bitch.

Miau. Pornografija.

Kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir moka už jį pats

Mes aukojam gražius nagus tam, kad galėtumėm ir vėl pagroti paprastus bliuzo ritmus. Jausti muziką ir svaigti iš laimės, kuri jau seniai mūsų nelankė. Užsimerkiam ir klausom tylos. Jaučiam žvakės šilumą ir geriam karčią juodą kavą. Šiandien oras nuostabus, šąla kojos, o gyvenimas šypsos. Taip ironiškai. Žiūrim į rudenišką betoninių kaladėlių miestą, bandysim suprasti, kas jame jau nebe taip. Nes anksčiau jį vadinom namais. Ir kas gi mirė, kad nebegalim jausti artumo? Bemiegės naktys supuos mus savo vėsiame rūko patale. Neleis užmigt, nes miegas jau neberamina. Ir viskas vėl bus iš pradžių. Vėlei tikėsime gyvenimu, nors priežasčių tam ir nerasim. Mes linksmai svaičiosim apie savižudybę, nes A.Camus kažkada sakė: “Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą.” Muzika mus traukia šokti vidury tuščių Vilniaus gatvių, automobiliai kaip visad trankos viens į kitą, nes jiems taip linksmiau. Todėl velniop visus ir neriam stačia galva į gyvenimo beprotybes.

Miau. Pornografija.

Just shut up.

Ją drįsta mylėti tik kai kurie, daugelis jos nekenčia. Jiems paprasčiau yra slapta garbinti. Nei vienas nedrįsta jos negerbti. Jie paslapčiomis jos prisibijo. Pokalbiai atėjus jai nutyla, savotiška pagarbos minutė, o vėliau, tęsiasi. Jie neigia ją mylį, bet kiekvieną savo laisvą minutę, kai protas nėra užimtas kasdieniais niekais, jie slapta galvoja apie ją. Neigia, kad ji ideali, bet vis tiek bando kartoti jos poelgius ir cituoja jos mėgstamus autorius. Ji tai daro paslaptingai, su užuomina, tiksliai žinodama kurią frazę reiktų įterpti. Ji prisimerkia ir neskubėdama cituoja, išgyvendama visa, ką sako. Ji klasiška. Jie cituoja paskubomis, bet kaip, juose nėra dvasios. Jie nemoka jausti ir gyventi, nes jų siela mirė, o gal greičiau ją numarino aplinkiniai, kurie nenori matyti kitokių nei jie. Ir tap jau tūkstančius metų. Jie kitokių bijo. Jie stengias juos išnaikinti, o likusiųjų egzistenciją tiesiog neigia. Absurdas. Būtent taip galima apibūdinti jų kuriamą gyvenimą.

Miau. Pornografija.