Žalias prašmatnus stalas. Aplink jį nepažįstami veidai, abejingi žvilgsniai, nukreipti tiesiai į mano rankas. Jokių šypsenų, liūdesio – nieko. Matyt, nebemadinga būti žmonėmis. Mano rankose – dvi kortos. Kokios – sunku įžiūrėti. Dealer’is siūlo sakyti Fold. Jam tai darbas, man – aistra.
Adrenalinas užplūsta visą kūną, norisi laimėti partiją, po jos dar vieną ir dar… Tik šįkart net nesuprantu, ką turiu rankose. Klausyti Dealer’io, mechaniškai, bet tiksliai atliekančio savo darbą? Ar klausyti širdies, kuri su protu turi tiek pat bendro kiek ir tas vyras, sėdintis priešais mane ir vienintelis žiūrintis ne į mano rankas, o į greta esančią blondinę. Jis ją myli. Be proto myli, tačiau yra per daug bailus, kad ištartų bent vieną žodį jai. Jo meilė jau dabar pasmerkta skausmingai mirčiai… Velniop viską. Drąsiai All in.
Įvykiai pradeda suktis kaip pagreitintam kine. Piktas Dealer’io žvilgsnis, vyrai ir moterys prie stalo ima šypsotis, jie pasiima viską iš manęs. Ne, ne pinigus – būtų per daug paprasta. Šitas žaidimas žymiai pavojingesnis už paprastą finansinę krizę. Vienas pasiima gyvenimo džiaugsmą, kitas – laimę, įsimylėjėlis atima kančią, o ta gražuolė blondinė – nurauna visą galvą. Matyt, turėsis kaip pergalės prisiminimą. Likusieji išgraibsto jau visa, kas nebe taip vertinga. Dealer’iui nieko nelieka. Ir jis burnoja sau po nosim Fold, Fold, Fold… Buvo blondinės eilė. Ji galėjo turėti dar visą valandą. Blondinę turėjo kapoti. Blondinę…
Ironiška ir net juokinga. Tam, kad kas nors laimėtų, kažkas turi būti suplėšytas į gabalus.
Miau. Pornografija.
